Kolekcionavimas
Kodėl photocard vertas daugiau nei albumas
Pocabase komanda · · Skaitymo laikas: 3 min.
K-pop albumas kainuoja apie dvidešimt eurų ir turi vieną atsitiktinai ištrauktą kortelę. Antrinėje rinkoje ta kortelė kartais perparduodama brangiau nei visa dėžutė. Tai nėra rinkos anomalija. Tai yra mechaninis trijų dalykų rezultatas: atsitiktinio priedo, parduodamų versijų skaičiaus ir būklės, kuria kortelė atkeliauja. Štai kaip šie trys susideda ir ką jie keičia perkant.
Atsitiktiniai priedai gamina stygių
Photocard niekada nerenka pirkėjas. Jis įdedamas į dėžutę pakavimo metu, atsitiktinai, iš viso leidimo bendro rinkinio. Čia užfiksuotose versijose 74% nurodo bent vieną atsitiktinį priedą. Kitaip tariant, beveik visas katalogas parduoda turinį, kurio niekas nekontroliuoja, nei parduotuvė, nei klientas.
Pasekmė akivaizdi ir tiesioginė. Fanas, sekantis vieną konkretų narį, neturi kito būdo gauti to nario kortelės, kaip pirkti aklai, vėl ir vėl, arba kreiptis į kitą kolekcininką. Paklausa susitelkia į rinkinio dalį, o pasiūla lieka tolygiai paskirstyta. Tokios formos disbalansas pats savaime neišsitaiso; už jį mokama.
Todėl kortelės kaina turi labai mažai bendro su jos gamybos kaina. Atspausdintas aštuonių ant penkių centimetrų kartono lapelis kainuoja kelis centus. Vėliau mokama už tikimybę jo neištraukti, o ta tikimybė nustatoma pagal rinkinio dydį, o ne pagal albumo kainą.
Daugiau versijų reiškia daugiau kortelių, kurių reikia ieškoti
Tas pats albumas retai siunčiamas kaip vienas daiktas. Kataloge yra 4 621 išleistų albumų ir 11 507 skirtingų versijų, vidutiniškai beveik trys leidimai per išleidimą. Kiekviena versija atneša savo kortelių rinkinį. Dabartinis katalogo rekordas yra PUREFLOW pt.1, atlikėjo LE SSERAFIM, su 33 versijomis, išvardytomis vienam albumui.
Versijų dauginimas mechaniškai daugina užbaigtiną rinkinį. Vidutiniškai 3,3 kortelių vienoje versijoje ir septynių narių grupei pilnai serijai greitai prireikia kelių dešimčių vienetų, iš kurių kai kurie kada nors pasirodė tik leidime, parduotame vienoje rinkoje. Kolekcininkas, siekiantis pilnumo, žaidžia jau ne prieš vienos dėžutės šansus, o prieš dešimties.
Taigi kortelė niekada nėra reta abstrakčiai. Ji reta atsižvelgiant į ją ieškančių žmonių skaičių ir egzempliorių, atspausdintų ją nešusiam leidimui, skaičių. Mažo tiražo leidimas, susietas su viena platforma ar viena parduotuve, sukuria korteles, kurių antrinė rinka daugiau nebepamatys dideliais kiekiais.
Būklė svarbi tiek pat, kiek pati kortelė
Antrinėje rinkoje du tos pačios kortelės egzemplioriai neparduodami už tą pačią kainą. Pirkėjai pirmiausia žiūri į kampus, paviršių, nugarėlės spaudą ir tvarkymo žymes dar prieš pažiūrėdami į veidą. Tobulos būklės ir apmuštas egzempliorius prekiaujami kaip du skirtingi daiktai, kartais su triskart skirtumu tarp jų.
Šis lūkestis paaiškina didelę perpardavimo ekonomikos dalį. Pardavėjas, apsaugantis korteles nuo dėžutės atidarymo akimirkos, išsaugo jau sumokėtą vertę; pardavėjas, krovantis jas stalčiuje, praranda ją per mėnesius, to net nepastebėdamas. Skirtumas nėra sėkmė. Tai laikymo rutina, kuri nuspręsta pačią pirmą dieną.
Pagrindinės mintys
- Kampai: pirmas dalykas, kuris tikrinamas, ir sunkiausiai ištaisoma žala.
- Paviršius: mikroįbrėžimai matomi slystančioje šviesoje, niekada ne nuotraukoje su blykste.
- Nugarėlė: tamsiose vietose esantis rašalas pažymimas menkiausiu patrynimu.
- Tvarkymas: kiekvienas perdavimas iš rankų į rankas be įmautės palieka išmatuojamą pėdsaką.
Ką iš tikrųjų sako perpardavimo kaina
Perpardavimo kaina nėra oficialus įvertinimas. Tai yra susitikimo taškas tarp pardavėjo, žinančio, kokia reta kortelė, ir pirkėjo, skubančio užbaigti rinkinį. Ji kyla savaitėmis po išleidimo, kai paklausa pasiekia piką ir cirkuliuoja mažai egzempliorių, o paskui nusistovi žemiau, kai mainai perskirsto atsargas.
Viena išimtis priešinasi šiam kritimui: kortelės, kurių nebegalima gauti jokiu kitu būdu. Kortelė, išskirtinė uždarytam POB, praėjusiam renginiui ar išparduotam leidimui, visam laikui palieka gamybos grandinę. Nuo tada jos kaina priklauso vien nuo cirkuliuojančių egzempliorių skaičiaus ir nuo to, kiek žmonių vis dar jos ieško.
Toks skaitymas keičia tai, kaip vertini skelbimą. Aukšta kaina kortelei, vis dar įtrauktai į prieinamą versiją, daugiausia rodo optimistišką pardavėją. Ta pati kaina kortelei, kuri nebegaminama, apibūdina tikrą rinkos būklę.
Ką tai keičia perkant
Praktinė išvada yra paprasta: kortelė yra nepastovi pirkinio dalis, o albumas yra ta pastovi dalis. Pirkti versiją dėl jos fotoknygos, koncepcijos ar plakato reiškia pirkti daiktą, kurio naudojimo vertė žinoma iš anksto. Pirkti versiją tikintis vienos konkrečios kortelės reiškia pirkti loterijos bilietą albumo kaina.
Abu pasirinkimai yra teisėti, kol tu pats žinai, kurį iš jų darai. Kolekcininkui, ieškančiam vienos kortelės, beveik visada geriau ją nusipirkti tiesiogiai iš kito kolekcininko nei atidaryti penkias dėžutes. Pirkėjui, mylinčiam visą daiktą, nėra priežasties mokėti priemokos už stygių, kurio jis neieškojo.
Pagrindinės mintys
- Nori vienos konkrečios kortelės: pirk kortelę atskirai, nes atidarytas albumas niekada nebeperparduodamas savo kaina.
- Nori albumo: rinkis versiją pagal turinį, o ne pagal šansus.
- Bet kuriuo atveju: apsaugok kortelę atidarymo dieną, o ne perpardavimo dieną.
